Actions

Įvadas

From The Spaghetti Western Database

Sveiki atvykę į mūsų SPAGHETTI VESTERNŲ VADOVĄ PRADEDANTIESIEMS. Pradėkite čia,jei apie šį žanrą žinote nedaug ir jaučiatės pasimetę filmų gausybėje.

Sidebar27.jpg

Sidebar8.jpg

Sidebar14.jpg

Sidebar3b.jpg

Sidebar19.jpg

Sidebar5.jpg

Sidebar11.jpg

Sidebar18.jpg

Sidebar2.jpg

Sidebar10.jpg

Sidebar9.jpg

Sidebar1.jpg

Kas yra Spaghetti Vesternas?

Spaghetti Vesternas gimė pirmoje šešto dešimtmečio pusėje ir gyvavo iki antros septinto dešimtmečio pusės. Tokį pavadinimą žanras gavo dėl to, kad dauguma filmų buvo režisuota ir prodiusuota Italų, dažnai bendradarbiavusių su kitomis Europos šalimis, ypač Vokietija ir Ispanija. Pradžioje 'Spaghetti Vesternas' buvo laikomas neigiamu terminu. Tokį pavadinimą filmams davė užsienio kritikai, manę, kad jie yra prastesni už amerikiečių vesternus. Nepaisant to, kad filmai dažniausiai būdavo mažabiudžetiniai, nemaža jų dalis buvo meniška ir naujoviška, tačiau anuo metu jie retai sulaukdavo pripažinimo netgi Europoje. Aštuntu dešimtmečiu žanro reputacija pradėjo kilti ir šiais laikais terminas nebeturi neigiamos reikšmės, nors kai kurie Italai vis dar vadina šiuos filmus western all’italiana (itališki vesternai). Japonijoje jie vadinami Macaroni vesternais, o Vokietijoje Italovesternais.

Kuo jis ypatingas?

Dažnai manoma, kad šio žanro atsiradimą lėmė reakcija į Sergio Leone filmo Už saują dolerių (1964), japoniško samurajų filmo Yojimbo (Akira Kurosawa, 1961) perdirbimo, didžiulį pasisekimą. Tačiau keli vesternai buvo pastatyti Italijoje jau prieš Sergio Leone'ui atgaivinant šį žanrą. Be to, Italai nebuvo pirmi vesternų kūrėjai Europoje šeštu dešimtmečiu. Vokietijoje jau buvo išleista serija labai sėkmingų vesternų, pagrįstų Karl'o May'o knygomis, o pirmasis vesternas Europoje, kuris gali būti užskaitytas kaip 'spaghetti vesternas' išvis neturėjo nieko bendra su Italija. Tai buvo Didžiosios Britanijos ir Ispanijos koprodukcija: The Savage Guns (Michael Carreras, 1962).

Tačiau neabejotina, kad būtent Sergio Leone sukūrė žanro stilių ir charakterį savo pirmojo ir dviejų sekančių vesternų,For a Few Dollars more (1965) ir The Good, the Bad and the Ugly (1966) dėka. Kolektyviai šie filmai vadinami Dolerių Trilogija. Sergio Leone sukurti Vakarai -tai dulkėtos dykvietės, ištuštėję miesteliai, stūgaujantys vėjai, išalkę šunys, ciniški herojai ir neapsiskutę piktadariai.

Ennio Morricone visiems trims filmams parašyta muzika buvo tokia pat neįprasta kaip ir Sergio Leone vaizdai: be trimito, arfos ir elektrinės gitaros, jis panaudojo tokius 'instrumentus' kaip švilpukai, botagai ir ginklų šūviai. Vienas kritikas apibūdino jo muziką kaip 'barškuolę perkusijoje'. Morricone parašė muziką virš trisdešimčiai Itališkų vesternų ir tapo viena iš svarbiausių šio žanro sėkmės priežasčių.

Apskritai spaghetti vesternai yra labiau orientuoti į veiksmą negu jų amerikietiški kolegos. Dialogas juose yra labai negausus ir kai kurie kritikai pastebėjo, kad filmai yra pastatyti panašiai į operą, nes naudoja muziką pasakojimui iliustruoti. Jau seniai vesternai buvo vadinami ‘arklių operomis’, bet, kaip pažymėjo kultūros studijų profesorius Christopher Frayling, Italai parodė, ką šis terminas iš tikrųjų reiškia. Laikais, kai juos buvo pradėta statyti, spaghetti vesternai buvo gana smurtingi ir nemaža jų dalis susidurdavo su cenzūros problemomis. Dėl to jie buvo apkarpomi ar netgi uždraudžiami kai kuriose rinkose. Spaghetti vesternuose veiksmas dažnai vyksta prie Meksikos pasienio, apgyvendinto sadistiškų ir vulgarių meksikiečių banditų. Pilietinis karas ir jo pasekmės - dažnai pasikartojantis motyvas. Vietoj tokių įprastų vardų kaip Will Kane arba Ethan Edwards, herojai dažniausiai turi keistus, neįprastus vardus, pavyzdžiui, Ringo, Sartana, Sabata, Johnny Oro, Arizona Colt arba Django. Žanras yra neabejotinai katalikiškas (tai matosi iš kai kurių vardų, pavyzdžiui, Hallelujah [Aleliuja], Cemetery [Kapinės], Trinity [Trejybė] arba Holy Water Joe [Joe Šventas Vanduo]!). Katalikų ikonografija, tokia kaip Nukryžiavimas, Paskutinė Vakarienė ar Ecce homo, padarė didžiulę įtaką spaghetti vesternų vizualiniam stiliui. Siurrealistiniame ir ekstravagantiškame filme Django Kill! (Se sei vivo, spara, 1967), režisuotame buvusio Fellinio asistento (!),Giulio Questi,prisikėlęs herojus mato Paskutinio Teismo atspindį dulkėtame Vakarų miestelyje.

Spaghetti vesternų (ypač didesnių biudžetų) lauko scenos dažniausiai buvo filmuojamos Ispanijoje, ypač dykumoje Tabernas Almerijoje (Andaliuzija) ir miestuose Colmenar Viejo ir Hoyo de Manzanares (šalia Madrido). Italijoje labiausiai pamėgta vieta buvo Lazio provincija (Romos apylinkės). Kai kurie spaghetti vesternai buvo filmuojami Alpėse, Šiaurės Afrikoje arba Izraelyje. Scenos, esančios viduje buvo paprastai filmuojamos tokių Romos studijų kaip Cinecittà ar Elios vesterniškuose miesteliuose. Studija Elios taip pat turėjo savo 'meksikietišką miestelį'.


Trumpa istorija

# Pirmieji metai

Vesternai visada buvo populiarūs Italijoje. Keli Italų vesternai, pavyzdžiui, režisieriaus Giorgio Ferroni (kuris režisavo nemažai spaghetti vesternų šio žanro klestėjimo metu) Il Fanciullo del West (1942), buvo pagaminti Antrojo Pasaulinio Karo metu, kai fašistinė valdžia uždraudė rodyti amerikiečių vesternus Italijos kinuose. Tačiau tai nebuvo vienintelė priežastis, dėl kurios Europos kinuose trūko amerikietiškų vesternų šeštuoju dešimtmečiu. Kai kurie svarbiausi žanro režisieriai, kaip John Ford ar Anhony Man, buvo jau atgyvenę savo geriausius karjeros metus ir žanras buvo perkeltas į televiziją. Karl'o May'o kūryba paremti filmai sukūrė kultūrinį ir finansinį pagrindą didesnei vesternų produkcijai Europoje. Ankstyvūs Italų vesternai, sukurti šeštuoju dešimtmečiu atrodė kaip amerikiečių B-klasės vesternai, o jų kūrėjai ir aktoriai slėpėsi po amerikietiškai skambančiais slapyvardžiais. Leone'o Už saują dolerių buvo sukurtas tuo pačiu metu kaip ir Mario Caiano Pistols don’t argue. Leone atnaujino vesterno žanrą, o Caiano papasakojo klasikinę vesterno istoriją apie šerifą Pat'ą Garret'ą. Caiano pasamdino senstantį amerikiečių akttorių (Rod Cameron), o Leone tuo metu pasirinko jauną televizijos aktorių Clint'ą Eastwood'ą. Neseniai gimusio žanro filmai, sukurti pereinamaisiais 1965-ais metais, buvo įtakoti kaip amerikiečių, taip ir italų. Pavyzdžiui, Duccio Tessari filmai A pistol for Ringo ir Return of Ringo, kuriuose vaidino Giuliano Gemma, pirmoji šio žanro italų žvaigždė. Leone pasirašė tarptautinę Už sauja dolerių versiją savo amerikanizuotu pseudonimu Bob Robertson. Pirmasis italas, pasirašęs spaghetti vesterną savo tikruoju vardu buvo Sergio Corbucci, su filmu Minnesota Clay (1965).

# Garsumo metai: 1966 - 1968

Dauguma filmų, kurie tapo klasika, buvo išleista būtent per šį trumpą laikotarpį. 1966-ais Leone išleido The Good, The Bad and the Ugly, kuris laikomas svarbiausiu spaghetti vesternu ir dažnai manomas esąs geriausias vesternas istorijoje. Dar vienas svarbus filmas tai Sergio Corbucci (dažnai vadinamo 'kitu Sergio') Django , kuris tapo keršto istorijos prototipu ir nuo kurio filmai pradėjo kopijuoti vardą 'Django' savo pavadinimuose. 1968-ais šie du režisieriai praturtino šį žanrą dar dviem šedevrais: Leone išleido legendinį Once upon a Time in the West, pirmąjį spaghetti vesterną, kuris pritraukė 'rimtųjų' kritikų dėmesį, o Corbucci išleido sukrečiantį The Great Silence, kuris buvo pilnai pastatytas sniege ir sugriovė visas žanro konvencijas, tarp jų populiarią klišę, kad vesternuose gerasis personažas visada laimi.

Another director from the golden period of the genre, is Sergio Sollima (‘the third Sergio’), the most intellectual and politically committed of all spaghetti western directors. His The Big Gundown (La Resa dei Conti, 1966), with Lee van Cleef, who had also appeared in two of the three Dollar movies, is a tale about class struggle as well as a deconstruction of the mythology of the law-upholding gunslinger. Face to face (1967) is the story of a New England college professor, who travels down south and discovers his violent instincts when he’s held hostage by a bandit. The professor is played by Gian Maria Volonté, another Leone veteran, while the bandit is played by Cuban-American actor Tomas Milian.

Volonté also appeared in Damiano Damiani's A Bullet for the General (Quién sabe? 1966), a film that set the tone for a series of political westerns set in Mexico during of the several Mexican revolutions, the so-called ‘Zapata westerns’ (occasionally called ‘Tortilla westerns’). Tomas Milian would appear in many of these Zapata westerns, always as a peon, a Mexican farmer turned revolutionary. In his own words he became a 'symbol of poverty and revolution'. Set in Mexico, and filmed in a baroque western style, the Zapata westerns nevertheless seemed more concerned with European than American (North or Latin) politics. In the sixties Marxist ideas were wide-spread among European intellectuals, especially in the Mediterranean countries, and the Zapata westerns seem to reflect the revolutionary ideas that lived among them. Being more sophisticated and intellectual than most ‘ordinary’ spaghetti westerns, the Zapata westerns were popular among students. But they were also very popular among third world audiences. Among the best Zapatas are Gulio Petroni’s Tepepa and Sergio Corbucci’s The Mercenary (both released in 1968).

1969 showed a decline in the number of westerns produced, and a tendency to parody the genre, already announced in the previous years, became more apparent, especially in the Sartana movies, often called the answer of the spaghetti western to the James Bond movies.

# The Comedy Period

In 1970 Enzo Barboni, who had been Corbucci’s cinematographer for Django, made They call me Trinity. What had been parody had now become slapstick and the film became a smash hit all over the world. It also marked the start of a new golden period, if not for the spaghetti western, then at least for the Italian film industry. Numerous comedy westerns were produced and the actors Terence Hill and Bud Spencer both became international stars. In general fans of the spaghetti western genre are not so fond of these comedies, but the Trinity movies are good fun and the second one, Trinity is still my name was the most successful Italian western ever upon its initial release. My Name is Nobody, directed by Tonino Valerii (supervised by Leone), is a serio-comical reverie about the end of the West. Some films were of fuse of spaghetti western elements and Hong Kong martial arts movies, with usually an eastern fighting star dropped in the Far West, but none of these films became a real classic. Although dominated by the comedy westerns, a few serious westerns were also produced in the first half of the seventies. Corbucci made Compañeros, a sort of sequel to his The Mercenary (1968), while Leone made Giù la testa (1971), which was a somewhat different take on political spaghetti westerns.

# The Twilight Spaghettis

When it all seemed over, the genre had its last upswing with the so-called Twilight Spaghettis, dead-serious, very stylish and melancholic westerns, glorifying (and mourning) both the end of the genre as well as the decay of the Italian industry of genre movies. The films were partly shot in the – by then ramshackle - western towns of the Roman studios that had produced dozens of westerns each year in the previous decade. Two of the best twilight spaghettis are Michele Lupo’s California, with Giuliano Gemma, one of Italy’s first and biggest stars of the genre, and Keoma, made by the prolific director Enzo G. Castellari, and starring Franco Nero, who had played Django one decade earlier.

Today

A new generation of film makers, represented by the likes of Quentin Tarantino and Robert Rodriguez have rediscovered and embraced the genre, introducing story elements in their own film scripts and developing a visual style that was influenced by the Italians maestros from the sixties. At the same time veteran film makers like Martin Scorsese, Steven Spielberg and of course Clint Eastwood have confirmed their great admiration for Sergio Leone, who is now universally recognized as one of the greatest film makers who ever lived. Ennio Morricone received an honorary Acadamy Award in 2007, for ‘his magnificent and multifaceted contributions to the art of film music’. Clint Eastwood stood next to him at the ceremony. Both men had met two days earlier, for the first in 40 years, at a reception. The introduction of the DVD has meant a lot for the genre too. For the first time new generations could see those films in their full widescreen beauty, and although there still are things to desire, the most important films are now available on DVD.

This is the most recent version of our introduction page. You can still read two previous versions here: Introduction (previous version)


Recommended next steps: check out our Top 20, our Alternative Top 20 or our Staff favorites for some inspiration.


--By Scherpschutter & Lindberg. Vertimas: Eva Mackevič

Donate